Poliuretanas (angl. Polyurethane, IUPAC sutrumpintai kaip PUR, paprastai sutrumpintas kaip PU) nurodo polimero tipą, kurio pagrindinėje grandinėje yra būdingi karbamato vienetai. Ši polimero medžiaga plačiai naudojama klijuose, dangose, mažo greičio padangose, tarpinėse, automobilių kilimėliuose ir kitose pramonės srityse. Kasdienio gyvenimo srityje poliuretanas naudojamas įvairioms putoms ir plastikinėms kempinėms gaminti. Poliuretanas taip pat naudojamas prezervatyvams (žmonėms, alergiškiems latekso prezervatyvams), medicininei įrangai ir medžiagoms gaminti. Kadangi poliuretanas pasižymi labai mažu šilumos laidumu, naujos sienų izoliacinės medžiagos, pagrįstos jo medžiagomis, pamažu kūrėsi ir brendo Vakarų šalyse, tokiose kaip Europa ir JAV.
Poliuretano tyrimus ir plėtrą pirmą kartą 1937 m. Pradėjo Otto Bayeris ir jo kolegos Fabien laboratorijoje Leverkusene, Vokietijoje. Jie eksperimentais taikė adityviosios polimerizacijos principą, naudodami skystą izocianatą ir skystą polieterą arba glikolio poliesterį, kad gautų naujo tipo plastiką-poliuretaną, kuris skyrėsi nuo tuo metu atrastų poliolefinų ir polikondensacijos generuojamų plastikų. Naujas monomero mišinys taip pat skiriasi nuo Wallace Carothers patentų, gautų poliesteriui. Iš pradžių paraiška buvo taikoma tik pluoštams ir lanksčioms putoms, pavadintoms angliškai: Igamid U, iš šios dervos pagamintas pluoštas buvo vadinamas angliškai: Perlon U, tačiau 1944 m. Jis pasiekė tik 25 t / mėn. Vėliau jo plėtrą paveikė Antrasis pasaulinis karas (tuo laikotarpiu, kai PU buvo naudojamas tik aviacijos sėdynėse nedideliame plote), tik 1952 m. Izocianatai pradėjo būti komerciškai prieinami. 1954 m. Jungtinių Valstijų „Monsanto“ ir Vokietijos „Bayer“ įkūrė bendrą įmonę „Mobay Chemical“ ir pradėjo naudoti tolueno diizocianatą (TDI) ir poliesterio poliolį, kad gamintų lanksčias poliuretano putas komerciniais tikslais Jungtinėse Valstijose. Šios putos (išradėjų vadinamos Šveicarijos sūrio imitacija) išradimas atsirado dėl to, kad į reakcijos sistemą buvo pridėta vandens. Šios medžiagos taip pat naudojamos standžių putų, viskozės ir elastomerų gamybai. Linijiniai pluoštai susidaro reaguojant heksametileno diizocianatui (HDI) ir 1,4-butandioliui (BDO) [1].
Pirmasis komerciškai gaminamas polieterio poliolis, poli (tetrametileno eterio) glikolis, buvo pagamintas polimerizuojant tetrahidrofuraną DuPont 1956 m. BASF ir „Dow Chemical“ 1957 m. Pristatė pigesnius polialkano diolius. Šie polieterio polioliai turi techninių ir komercinių pranašumų, tokių kaip: kaina, lengvas valdymas, puikus hidrolizinis stabilumas; ir gali greitai pakeisti poliesterinius poliolius ruošiant poliuretaną. Kiti PU reklamuotojai yra Union Carbide ir Mobay Chemical. 1960 m. Lankstaus poliuretano putplasčio produkcija pasiekė 45 000 tonų. Po daugiau nei dešimties metų plėtros, atsiradus chlorfluoralkano burbuliuojančioms medžiagoms, pigūs polieterio polioliai ir difenilmetano diizocianatas (MDI) paskatino standžių putų poliuretano naudojimą aukštos kokybės izoliacinėse medžiagose. Panaudojimas. Tvirtos poliuretano putos, pagrįstos polimeriniu MDI (PMDI), pasižymi geresniu šiluminiu stabilumu ir degimo charakteristikomis nei medžiagos, pagamintos iš TDI.
1967 m. Buvo gaminamos uretanu modifikuotos standžios putplasčio poliizocianatai, o pagamintos mažo tankio izoliacinės medžiagos pasižymėjo geresniu šilumos stabilumu ir antipirenu. Taip pat 1960-aisiais vidiniai automobilių saugos komponentai, tokie kaip prietaisų skydai ir durų skydai, pradėti gaminti iš pusiau standžių putų termoplastinio užpildo.
1969 m. „Bayer“ demonstravo visiškai plastikinį automobilį Diuseldorfe, Vokietijoje. Kai kurios automobilio dalys yra gaminamos naudojant naują procesą, vadinamą RIM (Reaction Injection Molding). RIM technologija naudoja aukštą slėgį įpurškiant skystus komponentus, o tada greitai įpurškia reaktyvių komponentų į formos ertmę. Didelės dalys, tokios kaip automobilio prietaisų skydai ir plokštės, taip pat gali būti formuojamos liejimo būdu. Poliuretano RIM apima daug skirtingų produktų ir procesų: diamino grandinės prailgintojų naudojimas ir uretano, izocianato ir poliurėjos trimerizavimo procesas, pridedant priedų, tokių kaip šlifuotas stiklas, žėrutis, perdirbti pluoštai ir kt. RRIM, tai gali pagerinti lenkimo modulį ir šiluminį stabilumą. 1983 m. Jungtinės Valstijos naudojo šią technologiją automobilių plastikinių kėbulų gamybai. Iš anksto įdėjus stiklo pluošto į formos ertmę, galima dar labiau pagerinti lenkimo modulį, vadinamąjį SRIM arba struktūros RIM.
Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios vandens pūstos mikroporinės lanksčios poliuretano putos buvo naudojamos kaip automobilių plokščių ir padangų oro filtrų tarpinės. Nuo to laiko dėl kylančių energijos kainų ir didėjančių reikalavimų mažinti PVC naudojimą automobiliuose poliuretano rinkos dalis toliau didėjo. Brangias žaliavų kainas kompensuoja komponentų svorio sumažėjimas, pavyzdžiui, metalinių dangčių ir filtrų korpusų sumažėjimas. Aukštos temperatūros alyvos filtruose dabar naudojami labai užpildyti poliuretano elastomerai ir neužpildytos poliuretano putos.
Gaminant poliuretano putplastį (įskaitant putų gumą), į reakcijos mišinį pridedamas nedidelis lakiųjų medžiagų kiekis, vadinamas burbuliuojančiomis medžiagomis. Šios paprastos medžiagos suteikia puikias šilumos izoliacijos savybes poliuretanui. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, siekiant sumažinti poveikį ozono sluoksniui, Monrealio protokolas apribojo kai kurių chloro turinčių burbuliuojančių medžiagų naudojimą. Tokie kaip trichlorfluormetanas (CFC-11). Kiti halogeninti alkanai, tokie kaip chlorfluorangliavandeniliai, 1,1-dichlor-1-fluoretanas (HCFC-141b), buvo išvardyti kaip palaipsniui panaikinti 1994 m. TIPK šiltnamio efektą sukeliančių dujų direktyvoje ir 1997 m. ES lakiųjų organinių dujų direktyvos medžiagoje. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, nors vis dar buvo besivystančių šalių, naudojančių halogeninius burbuliuojančius agentus, Šiaurės Amerika ir Europa vis dažniau naudojo anglies dioksidą, pentaną, 1,1,1,2-tetrafluoretaną (HFC-134a), 1 , 1,1,3,3-pentafluorpropanas (HFC-245fa) kaip burbuliuojantis agentas.
Remiantis esama poliuretano purškimo technologija ir polieteramino chemijos teorija, 1990-aisiais buvo greitai sukurtos elastingos poliuretano medžiagos. Dėl greito reagavimo ir nejautrumo santykiniam drėgnumui jie tampa tinkamomis dangomis dideliems projektams. Tokie kaip antriniai apsauginiai apvalkalai, šulinių ir kanalų dangos, bakų pamušalai. Po tinkamo grunto ir paviršiaus apdorojimo jis gerai sukimba su betonu ir plienu. Tuo pačiu laikotarpiu statyboje vietoje ant pakrauto lovų įdėklo buvo pritaikyta nauja dviejų komponentų poliuretano ir poliuretano poliurėjos mišinio elastomero technologija. Ši mažų sunkvežimių ir kitų krovinių dėžių dengimo technologija sukuria patvarią, trintims atsparią kompozicinę metalinę medžiagą. Termoplastinis pamušalas kompensuoja metalo' trūkumus dėl korozijos ir trapumo.





























